Kas yra terorizmas?

Taigi, jei jiedu negali būti vienodai pasmerkti, galime paklausti, kuris iš jų atliko teroristinį aktą? Ar tai buvo karalius, kuris išžudė minią, ar anarchistas, kuris nušovė karalių?

Kelti klausimÄ…, kas yra terorizmas, yra iÅ¡ esmÄ—s nenaudinga, kadangi atsakymas į jį visada bus Å¡aliÅ¡kas. IÅ¡ tiesų, kai Å¡is klausimas bÅ«na aiÅ¡kiai suformuluotas, jis visada iÅ¡Å¡aukia bent keletÄ… stebinanÄ ių reakcijų. Atsakymai į jį visada bÅ«na skirtingi ir prieÅ¡taringi. „Terorizmas yra tų, kurie veikia prieÅ¡ valstybÄ™, smurtas“, sako vieni; „Terorizmas yra valstybÄ—s smurtas“, atsako kiti; „ne ne, terorizmas yra bet koks politinio smurto aktas, nesvarbu, kas jį įvykdo“, patikslina treti. O mes net nepradÄ—jom ginÄ o, kuris atsiveria vos iÅ¡kÄ—lus kitus susijusius klausimus: ar terorizmu turÄ—tų bÅ«ti laikomas tik iÅ¡skirtinai prieÅ¡ žmones nukreiptas smurtas, ar veiksmai prieÅ¡ daiktus taip pat galÄ—tų bÅ«ti laikomi terorizmu? Ar jis turi bÅ«ti iÅ¡skirtinai politinÄ—s kilmÄ—s, ar iÅ¡ tiesų svarbi tik jo keliama panika?

DaugybÄ— Å¡iai savokai priskirtų reikÅ¡mių man kelia įtarimų. Å iuo atveju matau kÄ… kita nei paprasÄ iausiÄ… nesupratimÄ…, kylantį iÅ¡ negebÄ—jimo iÅ¡reikÅ¡ti tokiÄ… realybÄ™, kurios sudÄ—tingumas neiÅ¡sitenka po jÄ… reprezentuojanÄ iais simboliais. PrieÅ¡ingai, man atrodo, jog terorizmo atveju susiduriame su suinteresuotu neaiÅ¡kumu, su dirbtinai sukurta interpretacijų reliatyvizacija, kurios tikslas yra iÅ¡trinti idÄ—jų prasmÄ™, nukenksminti jų praktinÄ™ jÄ—gÄ…, subanalinti kiekvienÄ… klausimÄ…, kuris galÄ—tų iÅ¡Å¡aukti esminių pasvarstymų Å¡ia tema.

TaÄ iau juk deÅ¡imties raidžių žodis apie kurį kalbame privalo turÄ—ti savo kilmÄ™, savo istorijÄ…, kuri galÄ—tų padÄ—ti įvertinti jo reikÅ¡mÄ™, arba bent jau iÅ¡sklaidyti keletÄ… neaiÅ¡kumų, su kuriais susiduriama Å¡iuolaikinÄ—je jo vartosenoje. IÅ¡ tiesų taip ir yra.

Vienas pirmų Å¡ios sÄ…vokos apibrėžimų, aptinkamas daugybÄ—je žodynų, yra istorinio pobÅ«džio: „Teroro valdymas PrancÅ«zijoje“. Taigi, žinome konkreÄ iÄ… sÄ…vokos kilmÄ™. Terorizmas atitinka PrancÅ«zijos revoliucijos etapÄ… nuo 1793-ųjų balandžio iki 1794-ųjų liepos, kai Robespjero ir Senžiusto vadovaujamas komitetas įsakÄ— įvykdyti daugybÄ™ valstybinių egzekucijų. Taigi, TerorÄ… simbolizuoja giljotina, kurios aÅ¡menys kapojo tÅ«kstanÄ ių tų, kurie – galime numanyti – kÄ—lÄ— grÄ—smÄ™ naujai besiformuojanÄ iai valstybei, galvas. Dauguma žodynų greta prideda ir bendresnį terorizmo apibrėžimÄ…: „bet koks teroru grįstas valdymo metodas“.

Tad pradinis terorizmo apibrėžimas yra ganėtinai aiškus. Visų pirma jis pabrėžia stiprų sąsajį tarp terorizmo ir valstybės. Terorizmas gimė kartu su valstybe, yra jos vykdomas, ir yra tik vienas „valdymo metodų“, kurį valstybė gali pasitelkti prieš savo priešus tam, kad išsaugotų pati save. Kaip rašė Viktoras Hugo, „giljotina yra įstatymo sukonkretinimas“. Tik valstybė gali kurti ir atšaukti įstatymus. O įstatymas toli gražu nėra žmonių sugyvenimą kartu išreiškianti socialinė sutartis, bet veikiau valdžios privilegijas ginanti spygliuota tvora. Kiekvienas, kuris pabando ją perlipti, gali atsidurti budelio rankose. Tokiu būdu po 1793-ųjų balandžio, visi, kurie buvo vadinami visuotinės teisės pažeidėjais arba maištininkais buvo nuvesti tiesiai ant ešafoto.

Kad ir kaip bepažiÅ«rÄ—tume, giljotina gÄ—ra pono Giljotino iÅ¡radimas. PrancÅ«zijoje Å¡is valstybinių egzekucijų įrankis turi kiek ilgesnÄ™ istorijÄ…, taÄ iau kalbos apie TerorÄ… prasideda kiek vÄ—liau. Tik tada, kai jakobinų rankose atsidÅ«rusi valstybÄ—s valdžia pradeda baimintis naujos revoliucinÄ—s bangos, tik tada, kai ji susiduria nebe su keletu „už įstatymo ribų“ atsidÅ«rusių ar izoliuotai maiÅ¡taujanÄ ių individų, bet su milžiniÅ¡ku socialiniu judÄ—jimu, galinÄ iu nesunkiai jÄ… nuversti – tik tada represijos smurtas imamas vadinti Teroru.

TaÄ iau greta jo institucinio pobÅ«džio, terorizmÄ… apibÅ«dina ir kita savybÄ—: bet kas gali bÅ«ti teroro auka. Istoriniu Teroro laikotarpiu vien tik Paryžiuje buvo įvykdyta daugiau nei 4000 egzekucijų. Lui Blankas iÅ¡aiÅ¡kino 2750 giljotinuotųjų tapatybes ir sužinojo, jog vos 650 iÅ¡ jų priklausÄ— atsipÅ«tusiųjų klasÄ—ms. Tai reiÅ¡kia, kad valstybinÄ— maÅ¡ina per daug nesivargino atskirti savo aukas, ir žudÄ— bet kurį, kÄ… laikÄ— beverÄ iu ar įtartinu. Žudomi buvo ne tik kilmingieji, karininkai ir dvasininkai – kaip norÄ—tų pateikti konservatyviausi ir tradicionalistiÅ¡kiausi propagandistai – bet taip pat ir amatininkai, valstieÄ iai, vargÅ¡ai. Terorizmas taip veikia dÄ—l to, kad jo smÅ«giai yra akli – ir Ä ia yra jo sÄ—jamos panikos iÅ¡takos. Besaikis giljotinos taikymas, kuriam keliÄ… atvÄ—rÄ™ Prerialio įstatymas, sukÄ—lÄ— grandininÄ™ reakcijÄ… ir iÅ¡trynÄ— bet kokius skirtumus tarp potencialių jos aukų. Tokio sumaiÅ¡ymo taikymas turÄ—jo konkreÄ iÄ… politinÄ™ reikÅ¡mÄ™: sugrupuodamas visus skirtingais „nusikaltimais“ įtariamus žmones po ta paÄ ia kategorija, Teroras siekÄ— panaikinti individualius skirtumus ir taip sukurti visuotinį sutarimÄ… bei sunaikinti „asmeninį prieÅ¡taravimÄ… režimui“ (Robespjeras). GalÄ—jo egzistuoti tik viena esybÄ—, kurioje iÅ¡tirpsta visi individai – tai valstybÄ—.

Taigi, terorizmas gimė kaip institucinis ir konkretaus taikinio neturintis įrankis. Šie du aspektai ataidi ir kasdieniniuose išsireiškimuose, tokiuose kaip „terorizuojantys bombardavimai“. Karo tarp dviejų valstybių metu vykdomas bombardavimas mirtį bei nualinimą sėja tarp visų teritorijos gyventojų. Ką nors panašaus galima būtų pasakyti ir apie psichologinį terorą, laikomą viena iš „įbauginimo arba šantažo formų, kuria siekiama manipuliuoti visuomenės nuomone, ir kuri dažniausiai taikoma pasitelkiant komunikacijos priemones, išryškinant tam tikrų situacijų pavojų ar netgi jas išgalvojant, su tikslu priversti mases elgtis pagal numatytą politinį, socialinį ar ekonominį planą“. Gerai žinome, jog tik tie, kuriems priklauso didelė galia, gali įtakoti ar valdyti svarbias komunikacijos priemones, o per jas ir „mases“ – tam, kad įgyvendintų savo tikslus.

Å iuo požiÅ«riu terorizmas yra aklas valstybÄ—s smurtas – tai liudija aiÅ¡ki Å¡ios sÄ…vokos kilmÄ—. TaÄ iau kalba niekada nÄ—ra tik neutrali iÅ¡raiÅ¡ka. Ji toli gražu nÄ—ra tik tai, kas apraÅ¡o pasaulį. Kalba tuo paÄ iu yra ir kodas. Žodžių prasmÄ— visada byloja apie tai, į kuriÄ… pusÄ™ krypsta dominavimo balansas. Tam, kuriam priklauso galia, priklauso ir žodžių prasmÄ—. Tai paaiÅ¡kina, kaip bÄ—gant laikui terorizmo sÄ…voka įgavo pilnai naujÄ… prasmÄ™, kuri yra iÅ¡ esmÄ—s prieÅ¡inga savo istorinei kilmei, bet puikiai atitinka dominavimo reikalavimus.

Å iandien Å¡i sÄ…voka apibrėžiama kaip „politinÄ—s kovos bÅ«das, grįstas įbauginti siekianÄ iu smurtu (tokiu kaip žmogžudystÄ—s, sabotažas, sprogdinimai ir t.t.), kurį paprastai pasitelkia revoliucinÄ—s ar subversyvinÄ—s (kairiųjų arba deÅ¡iniųjų) grupuotÄ—s“. AiÅ¡kiai matome, jog Å¡i interpretacija, savo istorijÄ… pradÄ—jusi devyniolikto amžiaus antroje pusÄ—je, radikaliai prieÅ¡tarauja tam, apie kÄ… kalbÄ—ta anksÄ iau. Pagal pirmÄ…jÄ… sÄ…vokos prasmÄ™, tai valstybÄ— imasi teroro prieÅ¡ savo prieÅ¡us. Antrosios prasmÄ—s atveju jos prieÅ¡ai imasi teroro prieÅ¡ valstybÄ™. PrasmÄ—s iÅ¡vertimas negalÄ—tų bÅ«ti dar aiÅ¡kesnis. NegalÄ—tų bÅ«ti akivaizdesnÄ— ir tokio prasmÄ—s perraÅ¡ymo nauda valstybei.

TaÄ iau kaip gimÄ— tokia mistifikacija? PrancÅ«zijos Teroro valstybÄ— gimÄ— revoliucijos laikotarpiu. Tam, kad pateisintų dabartinÄ™ terorizmo sÄ…vokos prasmÄ™, dominuojanti ideologija privalÄ—jo apkeisti jo subjektus vietom ir taip revoliucijai priskirti atsakomybÄ™, kuri iÅ¡ tiesų priklausÄ— valstybei. TodÄ—l Å¡iandien mus moko, jog teroras iÅ¡ tiesų buvo revoliucijos darbas, Å¡iame tolimame istoriniame kontekste įgavÄ™s valstybÄ—s pavidalÄ…. Taip teroras tapo revoliucinio smurto sinonimu. Tai buvo akrobatinis Å¡uolis logikoje, iki Å¡ių dienų stebinantis viso pasaulio publikÄ…, kuri net neketina suvokti, kaip buvo apmauta.

IÅ¡ tikrųjų Teroro negalime priskirti revoliucijai, sukilusiems žmonÄ—ms, kadangi jis atsirado tik tada, kai revoliucija virto valstybe. „ŽudikiÅ¡ką“ revoliucinį smurtÄ… gatvÄ—se tarp barikadų praleistomis dienomis, tÄ… visuotinį kerÅ¡tÄ… pavadinti Teroru yra tolygu nežmoniÅ¡kam ideologiniam melui ir istorinei falsifikacijai. Iki 1793-ųjų balandžio septynioliktosios (iki revoliucinio tribunolo įkÅ«rimo), net ir pats žiauriausias prieÅ¡ valdžiÄ… nukreiptas smurtas niekada neatitiko to, kÄ… vadiname terorizmu. Nei kruvini XIV amžiaus valstieÄ ių maiÅ¡tai, nei baisiausi Didžiosios revoliucijos įvykiai (tokie kaip Marselio moterų demonstracija, kurios metu buvo neÅ¡ami ant kuokos pamauti majoro De Beausset viduriai, ir Å¡aukiama „kam dar liekanų?“) nebuvo laikomi teroristiniais aktais. Å i sÄ…voka reiÅ¡kÄ— iÅ¡skirtinai represinį valstybÄ—s aparatÄ… tada, kai pastaroji buvo pirmÄ… kÄ…rtÄ… istorijoje priversta gintis nuo revoliucinio puolimo. Trumpai tariant, istorinis Å¡ios sÄ…vokos aspektas parodo, jog terorizmas yra valdžios smurtas Å¡iai ginantis nuo revoliucijos, o ne revoliucijos puolimas prieÅ¡ valdžiÄ….

TaÄ iau reikÄ—tų paminÄ—ti, jog toks sÄ…vokos neaiÅ¡kumas buvo paskatintas ir paÄ ių revoliucionierių, kurie lengva ranka priÄ—mÄ— teroristo apibÅ«dinimÄ… net nepamanydami, jog tokiu bÅ«du remia prieÅ¡ juos veikianÄ ios valstybÄ—s propagandÄ…. Jei terorizmo sÄ…voka ir gali bÅ«ti nesunkiai pateisinama autoritarinÄ—s revoliucijos sampratoje (kaip tai puikiai parodÄ— Leninas ir Stalinas Rusijoje), jos pateisinimai antiautoritarinio iÅ¡silaisvinimo perspektyvoje atrodo visiÅ¡kai nesuprantami ir prieÅ¡taringi. Ne be priežasties vieni pirmųjų klaidingai Å¡iÄ… sÄ…vokÄ… interpretavusių žmonių buvo ne kas kiti kaip anarchistai – galbÅ«t įtakoti to meto aplinkybių. 1921-aisiais Milano kino teatre Diana įvyko tragiÅ¡kas pasikÄ—sinimas, kurio metu žuvo arba buvo sužeisti daugybÄ— žiÅ«rovų. Nors pasikÄ—sinimas ir buvo nukreiptas prieÅ¡ už keleto žinomų anarchistų įkalinimÄ… atsakingÄ… prefektÄ…, Å¡is veiksmas buvo ne kas kito kaip teroristinis aktas. Kaip ir buvo galima numatyti, jis sukÄ—lÄ— daugybÄ™ diskusijų anarchistų judÄ—jimo viduje. SusidÅ«rÄ™s su daugybÄ—s anarchistų pasmerkimu, Pizos anarchistinis leidinys Anarchismo – be abejonÄ—s pats svarbiausias to meto autonominio anarchizmo leidinys Italijoje – uoliai gynÄ— „šiÄ… principinÄ™ anarchistinÄ™ tiesÄ…, jog terorizmas negali bÅ«ti atskirtas nuo insurekcionalizmo“. TaÄ iau tuo paÄ iu Anarchismo prisidÄ—jo ir prie pirmųjų kritinių pasvarstymų terorizmo tema: „Kam individualų maiÅ¡tÄ… vadinti „katastrofiniu terorizmu“, kuris yra bÅ«dingas iÅ¡skirtinai valstybei? Teroristas yra valstybÄ—. Sukylantis revoliucionierius – niekados!“. PraÄ—jus pusÅ¡imÄ iui metų, milžiniÅ¡kos socialinÄ—s įtampos kontekste, Å¡i kritika buvo perimta ir iÅ¡vystyta tų, kurie nenorÄ—jo sutikti su valstybÄ—s kaltinimais terorizmu prieÅ¡ savo paÄ ios prieÅ¡us.

Žodžių reikÅ¡mÄ— visada iÅ¡gyvena tam tikrus pokyÄ ius. DÄ—l to nederÄ—tų stebÄ—tis, jog mÅ«sų įsivaizdavimas apie terorizmÄ… taip pat pakito. TaÄ iau negali bÅ«ti pateisinta tai, jog ji tapo prieÅ¡inga viskam, kuo Å¡i sÄ…voka pasižymÄ—jo iÅ¡ pat pradžių, t.y. smurto instituciÅ¡kumui ir konkretaus taikinio neturÄ—jimui. Å is smurtas gali bÅ«ti nukreiptas tiek prieÅ¡ žmones, tiek prieÅ¡ daiktus, galbÅ«t jis gali bÅ«ti tiek fizinis, tiek ir psichologinis, taÄ iau tam, kad galÄ—tume kalbÄ—ti apie terorizmÄ…, privalo egzistuoti bent viena iÅ¡ minÄ—tųjų sÄ…lygų. Pavyzdžiui, terorizmu gali bÅ«ti pavadinti Ispanijos valstybÄ—s smogikų bÅ«rių veiksmai prieÅ¡ ETA aktyvistus. Å ie veiksmai nukreipti prieÅ¡ konkretų taikinį, taÄ iau tuo paÄ iu jie įgauna prieÅ¡ revoliucine laikomÄ… grÄ—smÄ™ nukreipto institucinio smurto pavidalÄ…. Tuo paÄ iu, terorizmu gali užsiimti ne tik institucijos. TaÄ iau tam, kad kokia nors veikla bÅ«tų vadinama teroristine, ji privalo neturÄ—ti konkretaus taikinio. Stotyje arba veikianÄ iame prekybos centre, arba kupiname paplÅ«dimyje padÄ—tas sprogmuo yra teisingai apibÅ«dinamas terorizmo vardu. Nesvarbu, ar tokie veiksmai atliekami pavienių „beproÄ ių“, ar atsakomybÄ™ prisiimanÄ ių revoliucinių organizacijų, jų tikslas yra sÄ—ti panikÄ… tarp visų gyventojų.

TaÄ iau jei smurtas nÄ—ra nei institucinis, nei be konkretaus taikinio, jį vadinti terorizmu yra nesÄ…monÄ—. Palūžęs individas, kuris aptemusiu protu išžudo savo Å¡eimÄ…, nÄ—ra teroristas. Teroristas nÄ—ra ir revoliucionierius ar subversyvinÄ— organizacija, kuri aiÅ¡kiai apsibrėžia savo veiksmų taikinius. Žinoma, visa tai yra smurtas, revoliucinis smurtas, bet ne terorizmas. Jo tikslas nÄ—ra nei apginti valstybÄ™, nei įbauginti žmones. Jei tokių atakų atveju žiniasklaida kalba apie „kolektyvinÄ™ psichozę“ arba apie „įbaugintÄ… visuomenę“, Å¡ios kalbos yra tik nuoroda į senÄ… melÄ…, visÄ… Å¡alį sutapatinantį su jos atstovais tam, kad pateisintų keleto asmenų privaÄ ius interesus, įgyvendinamus visų kitų žmonių socialinių interesų vardu bei sÄ…skaita. Jei kas nors pradÄ—tų žudyti politikus, pramonininkus ar prokurorus, tai sÄ—tų panikÄ… tik tarp jų paÄ ių. Niekas kitas nebÅ«tų materialiai paveiktas. TaÄ iau jei kas nors padÄ—tų sprogmenį traukinyje, bet kas galÄ—tų tapti jo auka, be jokių iÅ¡lygų: politikas taip pat kaip ir politikos prieÅ¡as, pramonininkas taip pat kaip ir darbininkas, prokuroras taip pat kaip ir kenÄ iantis nuo teisinÄ—s sistemos. Pirmasis atvejis yra revoliucinis smurtas, o antrasis yra terorizmas. Ir nepaisant visų prieÅ¡taravimų, kritikos ir sÄ…myÅ¡io, kuriuos iÅ¡Å¡aukia pirmojo pobÅ«džio smurtas, jis negali bÅ«ti prilygintas antrajam.

Taigi, grįžkime prie pradinio klausimo. Jei rinktumėmės tarp minią išžudžiusio karaliaus ir jį nušovusio anarchisto, kuris iš jų būtų teroristas?

Maré Almani

[Translation : Netvarka.]